Be savininkės sutikimo platinti informaciją iš šios svetainės draudžiama !

VOKIEČIŲ DOGŲ STANDARTAS

Veislės standartas - konkretus šuns eksterjero (šuns išvaizdos), šuns būdo ir elgesio bei judesių aprašymas.

Remiantis FCI (Internacionalines Kinologq Federacijos) nuostatais, Federacijos narės pačios sudaro jų teritorijoje kilusių ar išveistų veislių standartus. Oficialiai įteisinti ir patvirtinti FCI, jie tampa tarptautiniu tos veislės standartu ir būna privalomi visoms Federacijos narėms.
Pirmasis vokiečių dogų aprašymas buvo sudarytas 1878 m. Berlyne, dalyvaujant septynių asmenų Komitetui, kurio visi nariai buvo veisėjai ir kuriam vadovavo Dr.Bodinus. Remiantis šiuo pirminiu vokiečių dogo "aprašymu - standartu" buvo teisėjaujama pirmojoje vokiečių dogų parodoje 1880m., vykusioje Berlyne. Ir jau maždaug 1888 (po vokiečių dogų klubo įkurimo Vokietijoje), šis veislės aprašymas įteisinamas FCI kaip standartas. Tačiau visai galutinė šios veislės standarto įteisinimo data laikomi 1891m.

Daugiau kaip prieš šimtmetį aprašyto vokiečių dogo apibūdinimas pilnai išliko ir iki šių dienų, o kasmet daromi pakeitimai ir pataisymai labai nežymūs, atspindintys tik šios veislės vystimosi progresą. Keisti ar koreguoti veislės standartą gali tik šalis, kuri įregistravo standartą FCI. Vokiečių dogams - Vokietija.
Kadangi kiekvienoje Europos šalyje yra įkurti Vokiečių dogų klubai, todėl siekiant dar labiau suvienyti Europos šalių vokiedių dogų veisėjus, šalia Vokietijos vokiečių dogių klubo (DDC) buvo įkurtas Eu.D.D.C.(Europos vokiečiu dogų klubas). Į Eu.D.D.C. sudėtį įeina 16 šalių (iki 2007). Šiuo metu Eu.D.D.C. yra pagrindinis organas "kontroliuojantis" vokiečių dogų veislės raidą. Kiekvienais metais Eu.D.D.C. organizuoja Europos vokiečių dogų klubinę parodą, bei šalių delegatų susirinkimą.

VOKIEČIŲ DOGŲ STANDARTAS SUDARYTAS PAGAL: DOLF v.d. SAALBURG 1927 tigrinis patinas, DDC 8281 (Bosko v.d. Saalburg, ruda x Fauna Moguntia, tigrinis) Vokietijos ir Internacionalinis čempiomas 1927/1928.

__________________

Paskutinis vokiečių dogų veislės standartas su visais savo naujausiais pažymejimais patvirtintas 2007m. Vokietijoje.
Vokiečių dogų panaudojimas - paskirtis: tai šuo palydovas, apsaugos ar sargybinis bei kitus globojantis šuo.
FCI klasifikacija: II grupė
Pinčeriai ir šnauzeriai, molosiniai šunys ir Šveicarijos zenenhundai.
Sekcija 2.1 Molosiniai ir gerieji doginiai šunys, be darbinių egzaminų.
Bendra išvaizda: Vokiečių dogas bendra savo išvaizda yra stiprus ir elegantiškas šuo, aukštas, stipraus – tvirto sudėjimo, išdidus, oriai iškelta galva. Visos jo kūno linijos harmoningos, išraiškinga galva. Stovintis atrodo kaip statula. Jis Apolonas tarp šunų.

Galva: 1. Nosies veidrodėlis; 2. Nosies nugarėlė; 3. Viršutinės lųpos; 4. Lūpų kampo klostė; 5. Pakaktys (stopas);

27. Dilbis;

6. Skruostai – skruostikauliai; 7.Kakta; 8. Ausis

9. Gerklė; 10. Kaklas; 11. Sprandas; 12. Gogas (ketera); 13. Nugara; 14. Juosmuo; 15. Strėnos (kryžius); 16. Dubuo;

17.Uodegos pagrindas;

18. Uodega; 19. Priekinė kūtinės dalis; 20. Krūtinės apačios linija; 21. Šonkauliai (Šonkailių apimties lankas); 22. Pilvas

Priekinės galūnės: 23. Mentė; 24. Petikaulis; 25. Petikaulio ir mentės sąnarys; 26. Alkūnė (alkūnės sąnarys); 27. Dilbis;

28. Riešas; 29. Plaštaka

Užpakalinės galūnės: 30. Šlaunis; 31. Kelis; 32. Blauzda; 33. Kluno sąnarys; 34. Slėsna; 35. Užpakalinių kojų letena;

36. Nagai

Griaučiai: susideda iš kaukolės, stuburo, šonkaulių ir galūnių kaulų. Juos sudaro 282 kaulai. Kaulus dengia raumenys, riebalinis sluoksnis, oda ir kailis. Šuns vidaus organai panašūs į žmogaus, tik gulsčiai išsidėstę. Juos galima skirstyti į tokias grūpes: jutimo organai, klausos ir pusiausvyros organai, kraujotaka, kvėpavimo organai, limfinė sistema, lytiniai organai, nervų sistema, regos organai, šlapimo organai, uoslės organai, virškinimo organai.
Kaukolė skiriama: į veidinė (snukio) ir smegenines dalis. 1. Apatinis žandikaulis 2. Viršutinis žandikaulis 3. Akiduobė 4. Pakaktys
Stuburą sudaro: 5. Kaklo slanksteliai ( 7 slanksteliai, pirmas kaklo slankstelis vadinamas atlantu, nes ant jo yra galva, antras (ašinis) turi kaulinę išaugą (dantį) apie kurią sukiojasi atlantas su galva) 6. Krūtinės slanksteliai (13), kurie krūtinės dalyje jungiasi su 13 poru šonkaulių – 9 tikrieji (apatiniais galais remiasi į krūtinkaulį) ir 4 netikrieji šonkauliai, kurie jungiasi tarpusavyje ir sudaro kremzlinį šonkaulių lanką.
7. Juosmens slanksteliai (7), 8. Kryžmens slanksteliai (3, kurie suaugę sudaro kryžkaulį) ir 9. Uodegos slanksteliai (20-23).
10. Šonkauliai 11. Kryžkaulis 12. Dubuo (dubens kaulai)

Priekinės galūnės (kojos):
13. Mentė 14. Petikaulis 15. Dilbis (jį sudaro : 16. Stipinkaulis 17. Alkunkaulis)
18. Riešakauliai 19. Delnakauliai 20. Pirštikauliai

Užpakalinės galūnės:
21. Šlaunikaulis 22. Blauzdikaulis 23. Šeivikaulis 24. Kelio girnelė 25. Kulnakaulis
25. Šokikaulis 27. Slėsna 20. Pirštakaulia

__________

Svarbiausios kūno proporcijos: Kūnas kvadratiškas, ypač tai būtina patinams. Idealus kūno ilgis turi būti lygus kūno aukščiui. Patinas gali būti ilgesnis 5 % už savo ūgį, o katė 10 %. Tai laikoma norma. Mažiausias patino aukštis ties ketera 80 cm., kalės 72 cm. Kūno masė nenurodoma, svarbu kad kūno masė ir ūgis būtų proporcingi ir harmoningi vienas kitam. (Kalės dažniausiai: 58-75 kg, patimai: 68-85 kg, bet pasitaiko patinų ir virš 100 kg.)

Priekinės galūnės (kojos):
13. Mentė 14. Petikaulis 15. Dilbis (jį sudaro : 16. Stipinkaulis 17. Alkunkaulis)
18. Riešakauliai 19. Delnakauliai 20. Pirštikauliai

Užpakalinės galūnės:
21. Šlaunikaulis 22. Blauzdikaulis 23. Šeivikaulis 24. Kelio girnelė 25. Kulnakaulis
25. Šokikaulis 27. Slėsna 20. Pirštakaulia

______.......____

ED=DF; AC=AB+BC; AB=BC (Žiurėti pav.)

..................................

Yra patvirtintas vienas ir vieningas, visoms šalims galiojantis vokiečių dogų standartas. Pasaulinėse parodose turėtų būti teisėjaujama pagal šį standartą. Tačiau vokiečių dogų veislė yra labai plačiai išplitusi pasaulyje, skiriami trys vokiečių dogų tipai. FCI standarte apibūdina tik vieną vokiečių dogų tipą. Veisėjai pagal FCI standartą turi orientuotis koks iš tikrųjų turi būti vokiečių dogas. Tačiau kadangi šios veislės paplitimas pasaulyje yra labai platus, realybėje sutinkami trys vokiečių tipai: 1- sunkūs, masyvūs, 2 – lengvi elegantiški, 3 – vidutiniškai sunkūs, kompaktiški.
Kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti kokiuos šunis pasirinks, kaip veis, tačiau privalome nepamiršti, kad standartas yra vienas, o ne keliems tipams sudarytas. Svarbiausia visada kūno proporcijos ir harmonija, taisyklingi ir lengvi judesiai, sveikos, taisyklingos akys ir elegancija bei kompaktiškuma. Idealių šunų nėra, tačiau siekti kuo labiau priartėti prie veislės standarto pagirtina.

1 tipas / SUNKUS TIPAS :

Sunkūs, masyvūs šunys, molosinio tipo, sunki galva, (galvos tipas: trumpa, plati, dažnai užapvalintas pakaušis) didelės (kartais per daug didelės lupos), labai ryškus „ stopas“- perėjimas iš kaktos į nosies nugarėlę (pakaktys), atkritę akių vokai, kartais labai aukšti. Savo ūgiu dažnai lenkiantys standarto normas. Neretai tiesūs užpakalinių galūnių kampai. Dažnai sunkiai valdomo temperamento. Paplitęs daugiausia Prancūzijoje, dalinai Italijoje ir Ispanijoje. Vis dar sutinkama ir Vokietijoje, bet uždraudus ausų kirpimą sparčiai nyksta.

........................................... .... ......

2 tipas / LENGVAS TIPAS :

Labai elegantiškas tipas, artimas greinhaundui, lengva galva (galvos tipas: ilga, siaura), nežymus „stopas“- perėjimas iš kaktos į nosies nugarėlę (pakaktys), mažos lūpos, tiesūs priekinių galūnių kampai, siaura ir negili krūtinė, gražios – sausos, prigludusiais vokais akys. Labai gerai juda. Dažnai tiesūs priekinių galūnių kampai. Daugiausia paplitęs Amerikoje, Anglije, Afrikoje,Skandinavijos šalyse. Ankščiau Rytų ir Pietų Europoje.

..................................................... ..

3 tipas / VIDUTINIS TIPAS :

Vidutiniškai sunkus kūnas, pakankamai išraiškinga galva, normalios akys ir lūpos. Kompaktiški, gerai judantys. Dažnai mažiau įspūdingi kaip 1 tipas. Daugiausia paplitęs Olandijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, dažnai Italijoje.

Elgesio būdas, charakteris: Draugiškas, geranoriškas, prieraišus, ištikimas savo šeimininkui, ypač dėmesingas šeimininko vaikams, santūrus su svetimais. Atsitraukiantis. Reikalaujama kad būtų savimi pasitikintis, bet lengvai valdomas. Geras palydovas ir šeimos šuo, tinkamai auginamas ir auklėjimas šuo neagresyvaus elgesio.

GALVA:
Viršugalvis , kaukolė: Kaukolė harmoninga su bendra šuns išvaizda. Pakankamai ilga ir siaura, gana didelė, tiesių linijų. Ryškus pakaktys, taip vadinamas stopas. Nosies nugarėlės ilgis ir kaktos ilgis lygūs ir lygiagretūs. Pats snukis gana stambus. Viršutinės lupos nukarusios ir dengia apatines, bet negali būti per daug purios ir laisvos. Lupos gana prigludusios prie kaukolės. Žiūrint iš priekio galva turi atrodyti ilga, stačiakampio formos. Nosies nugarėlė ir nosies galas gana platūs, o skruostikauliai prispausti ir skruostų raumenys tik lengvai pastebimi.

.............................................................................................

.............................................

Stopas(pakaktys) – perėjimas iš kaktos į nosies nugarėlę: labai aiškus, lyg “užbrėžtas”.

Nosies veidrodėlis: gana stambus, daugiau platus kaip apvalus su gana didelėmis šnervėmis. Jis turėtų būti juodas ir tik marmurinės spalvos dogams gali būti nepilnai pigmentuotas (juodai dėmėtas). Tačiau ir šiai spalvai nosies veidrodėlis pageidaujamas juodas, o rožinis tik toleruojamas.

Lūpų kampai: gerai pastebimi, bet jokiu būdu ne per dideli, būtina vidinė lupų kampučių klostė. Lupų krašteliai tamsūs gerai pigmentuoti ir tik marmurinės spalvos dogams jie leistini nepilnos pigmentacijos, o rožiniai tik toleruojami. Lūpų kraštai pereinamai stačiakampiški su gerai pastebimais lupų kampais.

1. ....................................2. ...................................3. ...............................4. ...................... ............5.

1. Standarto galva;

2. Taisyklinga lūpų forma ir kampai;

3. Perdidelės kabančios lūpos;

4. "Užtrumpinta", persunki, veislei nebūdinga galva su perdidelėm,beformėm lūpom;

5. Lengva galva, per mažos lūpos.

Žandikauliai ir dantys: gerai sudarytas, platus žandikaulis. Stiprūs, sveiki ir pilnos sudėties, žirkliškos sankandos, 42 dantų formulė (( 20 viršutiniame ir 22 apatiniame žandikaulyje): iš jų 12 kandžių, 4 iltiniai, 16 prieškrūminių (kaplių) ir 10 krūminių (4 viršutiniai, 6 apatiniai)).

........................................................

1-2-3 - kandžiai; F - iltiniai; P1 - P4 - prieškrūminiai (kapliai); M1 - M3 - krūminiai;

......................................

Akys: vidutinio didžio, su gyvu, protingu ir draugišku žvilgsniu, kiek galima tamsesnės, migdolo formos su gerai prigludusiais vokais. Pilkos spalvos dogams leidžiamos šiek tiek šviesesnės akys. Marmurinės spalvos dogams toleruojamos šviesios arba skirtingos akys.

Šuns akys atrodytų maža ir visai nereikšminga detalė visame šuns kūne.
Tačiau akių forma, jų atstumas viena nuo kitos, vokų prigludimas net spalva yra būdinga kiekvienai veislei savita. Kintant akių formai ar akių vokų prigludimui taip pat keičiasi ir šuns galva, jos išraiška. Kiekvienos veislės standarte yra griežtai apibūdinama kokios turi būti tos veislės šuns akys. Tačiau didžiausia šių dienų molosinių šunų akių problema tapo akių vokų „atvėpimas“.
FCI standartas vokiečių dogų akims kelia tokius reikalavimus:
„Reikalavimai: akys su sausais, gerai prigludusiais vokais. Kiek galima mažiau arba visai nematyti trečio akies voko. Akių forma primena migdolo riešutą, bet pakankamai apvalios. Ne per toli ir ne per arti viena nuo kitos. Akių spalva kiek galima tamsesnė. Išimtis daroma tik marmurinės spalvos dogams, leidžiamos visų tonų rudos, žydros ar skirtingų spalvų“.
„Trūkumai: atvėpę, neprigludę akių vokai. Netaisyklingai „prakirptos“ akys. Per toli viena nuo kitos. „Išsprogusios“ arba „įkritusios akys“. Trečio voko defektai: per daug matomas, be pigmento (raudonos spalvos), neteisingai išaugęs, „laužtas“, entropija.

................................

1. Sveikos, tipiškos vokiečių dogų akys;

2. Per daug „atvėpęs“ apatinis akies vokas, per daug matomas trečias akies vokas, jis dengia akies obuolį;

3. Netinkama akies forma, per daug į išorę išsišokęs akies obuolys, apatinis akies vokas „atvėpęs“.

..................................

1. Taisyklingai įstatytos akys. Tinkamas atstumas tarp akių;

2. Per didelis atstumas tarp akių;

3. Per mažas atstumas tarp akių. Įstrižai įstatytos, į viršų kylančiais išoriniais akių kampučiais.

Sveikos, „ sausos“ akys. Prigludusiais apatiniais akies vokais ir pigmentuotu trečiuoju akies voku. Vidinis ir išorinis akies kampučiai išsidėstę vienoje linijoje. Akies „prakirpimas“ taisyklingos formos.

Akių defektai : atvėpę, neprigludę akių vokai. Netaisyklingai „prakirptos“ akys.

Per daug atkritęs, „atvėpęs“ apatinis akies vokas. Dažnai trečias šuns akies vokas dengia akies obuolį. Dažniausiai tokiuo atveju trečias akies vokas būna nepigmentuotas, rožinės kūno gleivinės spalvos. Žiūrint į tokio šuns akis atrodo, kad akies plyšys ar „prakirpimas“ yra per didelis akies obuoliui. Tokios akys dažnai ašaroja, dažna akių uždegimo galimybė. Tai stipriai paveldima!

.......................

.....................

...........................................

Trečias šuns akies vokas dengia akies obuolį. Dažniausiai tokiuo atveju trečias akies vokas būna nepigmentuotas, rožinės kūno gleivinės spalvos.

Be pigmento, per giliai į akiduobes įkritusiais akies obuoliais.

Per daug iš akiduobių iššokusias akių obuoliais (išsprogusios) akys. Be jokio pigmento, tačiau sausais prigludusiais akių vokais.

Sveikos, uždaros, tačiau dvi skirtingos akys. Toleruojama tik marmuriniams dogams.

Ausys: iš gamtos su kabančiomis, aukštai įstatytomis, vidutinio didumo, vidiniais kraštais prigludusios prie skruostų.

...................................................

Kaklas: ilgas, sausas, raumeningas standus be klosčių. Tvirtai sudėtas, link galvos šiek tiek siaurėjantis su grakščia sprando linija. Laikant jį aukštai iškėlus, šiek tiek įžambus į įšorę nuožulnus.

KŪNAS:
Ketera-gogas: aukščiausias tvirto kūno taškas. Jis iškilas ir raumeningas.
Nugara: trumpa, tvirta, įpemta, gana tiesi. Nugara ir juosmuo nužulnėja strėnų link. Aukštis ties gogu ir nugaros ilgis lygūs. Patinų nugaros ilgis ūgį gali viršyti 5 %, o kalių leidžiama iki 10%.

Juosmuo: platus, stiprus, raumenisgas.

Kryžius (strėnos): platus, stiprus, raumeningas. Link uodegos pagrindo nuožulnus, bet ne kirstas. Nuožulnėjimo linija plastiška.

Krutinė: ovali ir plati, siekia alkūnės sanarį. Gerai užpildyta ir gyli, su ryžkiu prieškrūtiniu.
Apatinė linija, pilvas: pilvas ir kirkšnys įtraukti, su krūtine sudaro plastišką lenktą liniją.
Uodega: uodegos pagrindas aukštai įstatytas ir platus, o į galą palaipsniui siaurėja. Pati uodega iki kulnies sąnario. Einančio šuns – kardiška, galas pakilęs iki nugaros aukščio. Labai sauso tipo uodega nepageidaujama.

PRIEKINĖS GALŪNĖS:
Petis: stiprus, raumeningas. Mentė ilga ir stipri. Peties kampas leistinas nuo 100° iki 110°, bet pageidaujama 90°.
Žąstas: stiprus ir raumeningas, gerai prigludęs, turėtų būti šiek tiek ilgesnis kaip mentė.
Alkūnės: atgręžtos tiesiai atgal ir gerai prispaustos.
Dilbiai: stiprūs, raumeningi. Žiūrint iš priekio ir iš šono tiesūs ir ligiagretūs.
Riešo sanariai: stiprūs, stabilūs.
Plaštakos ir priekinės letenos: apvalios, gerai suspaustais pirštais - katiniškos. Iš priekio žiūrint atrodo esančios vienoje linijoje su dilbiais, iš šono – truputi pasviros. Nagai trumpi, stiprūs, kiek galima tamsesni.

UŽPAKALINĖS GALŪNĖS:
Visa kaulinė užpakalinių galūnių dalis padengta stipriais ir gerai matomais raumenimis. Kryžius , klubai ir šlaunys platūs ir ypač raumeningi. Blauzdos taip pat tvirtos ir gana ilgos, sudarančios gerą kampą su šlaunimi. Kojos žiūrint iš užpakalio atrodo tiesios ir lygegrečios. Šlaunys: ilgos, plačios, labai raumeningos.
Keliai: stiprūs, nukreipti lygiagrečia kriptimi, šuo jokiu būdu negali atrogyti kaip “ išsiskėtęs “. Blauzdos: ilgos, beveik tokio pat ilgio kaip šlaunys. Gerai išvystytais raumenimis.
Kulnys: stiprūs, stabilūs, negali būti nukreipti nei į vidų nei į išorę.
Pėdos: trumpos, stiprios, statmenai nukreiptos į pagrindą ant kurio stovi šuo. Letenos: trumpos (trumpi pirštai), stiprios, gana apvalios (suspaustais pirštais). “Katės” letenos. Jomis tvirtai remiamasi į žemė. Nagai trumpi, pageidautina tamsūs.

Eisena ir judesiai: judesiai harmoningi, plastiški ir lengvi, nesuvaržyti. Ilgas žingsnis. Pasižymi gracingumu ir elegancija.